Šiandien sijonas yra moterų drabužių spinta. Vienintelė išimtis – kiltas, ir net tada škotai vyrai jį nešioja ne kasdien, o iš spintos išsitraukia per šventes ir reikšmingas dienas. Tačiau žmonijos aušroje nebuvo skirstymo į vyriškus ir moteriškus drabužius. Senovės žmonės dengdavo tik apatinę kūno dalį, naudojo iš negyvų gyvūnų odų ar augalų lapų pagamintus strėnus. Galima sakyti, kad būtent tada ir prasidėjo sijono istorija.
Sąvoka „sijonas“, kilusi iš arabiško žodžio „jubba“, ilgą laiką reiškė drabužius iki kelių, surištus ties apykakle ir diržu, taip pat apatinę suknelės dalį. Tik XV–XVI amžiuje sijonas atsiskyrė nuo suknelės, kai buvo pradėta kirpti atskirai nuo liemenės.
Per pirmuosius kelis tūkstantmečius žmonės buvo lygūs, todėl vyrai, moterys, seni žmonės ir vaikai rengėsi maždaug vienodai. Tačiau evoliucija nestovi vietoje: pasikeitė gyvenimo sąlygos, atsirado moralinių, etinių, religinių skirtumų, pasikeitė ir apranga. Kaip rodo senovės Graikijos ir Romos istorija, sijonaiŠiuolaikine to žodžio prasme moterys tais laikais neturėjo, dėvėjo berankoves tunikas ir lietpalčius. O tų amžių vyrai aprangos ilgis rodė jų svarbą ir socialinį statusą: jauni berniukai dėvėjo trumpus drabužius, turtingi ir garbingi vyrai – ilgesnius.
Tolesnė sijonų istorija patvirtina, kad praktika demonstruoti savo statusą drabužių ilgio pagalba išliko ir vėlesnius šimtmečius. Tik dabar moterys tai pradėjo daryti, nes pamažu sijonas persikėlė į moterų garderobą.
Moraliniai ir religiniai nurodymai draudė damoms rodyti kitiems kojas, visos moterys ėmė vilkėti iki grindų siekiančias sukneles, tačiau turtingųjų sluoksnių atstovėms į pagalbą atėjo ilgi traukiniai. Bažnyčia bandė parodyti, kad prieš Dievą visi žmonės lygūs. Viduramžių religiniams veikėjams nerūpėjo sijonų istorija, jie paskelbė, kad traukiniai yra velnio išradimas, ir neigė atleidimą visoms „ilgauodegėmis“suknelėmis vilkinčioms damoms. Tačiau, nepaisant visų draudimų, traukiniai išliko populiarūs dar kelis šimtmečius. Sijono istorija trumpam išsaugojo informaciją apie ilgiausią traukinį pasaulyje. Karalienės Kotrynos II karūnavimo suknelę papildė septyniasdešimties metrų „uodega“, kurią nešė penkiasdešimt puslapių.
Tačiau mada keičiasi, o XVI amžiuje moterys pradeda demonstruoti savo sijonų pompastiką ir plotį. Šis stilius pradėtas vadinti „verdugado“, iš ispaniško žodžio „verdugo“– „lankas“. Būtent ispanų mados dizaineriai sugalvojo lankelių rėmą, kurį pagaminosijonas tūrinis, tačiau netrukdė moterims palyginti lengvai judėti. Kartais apranga buvo tokia didžiulė, kad ponios sunkiai galėjo išlįsti pro duris.
Sijonų istorija tuo nesibaigia, rėmą keičia daugybė apatinių sijonų. Devynioliktame amžiuje buvo išrastas krinolinas ir šurmulys. O sijonas tokia forma, kokią žinome, atsirado tik XX a. Mini, maxi, kirpti sijonai, pieštukai ir klostės – šiuolaikinių moterų arsenale yra didžiulė tokių gundančių garderobo detalių įvairovė.
